Norėdami atsakyti į klausimą, turime apibrėžti kai kurių receptorių dinamiką ir atitinkamą poveikį.
Nustatyta, kad po vienkartinio klasikinių psichodelikų vartojimo vyksta masinė ir ilgalaikė 5-HT2a receptorių desensibilizacija, kuri lemia tachifilaksijos reiškinį - žymų poveikio raiškos sumažėjimą, kai vaistas vėl įvedamas. Tačiau tai neatrodo pakankamai specifiška, nes yra ir kitų medžiagų, kurios sukelia masinę receptorių desensibilizaciją ir (arba) internalizaciją (pvz, CB1 agonistai).
Dėmesio centre atsiduria farmakodinamika: klasikiniai psichodelikai veikia serotoninerginę sistemą, kuri savo ruožtu reguliuoja tiek toninį, tiek fazinį dopaminerginių neuronų išsiskyrimo režimą ventralinės kepurės srityje, taip pat moduliuoja gretimo branduolio dopamininių sinapsių veikimą.
Įrodyta, kad jei prie serotonino reabsorbcijos savybės "slopina dopamino reabsorbciją" pridedama ir serotonino reabsorbcijos savybė "slopina dopamino reabsorbciją", priklausomybės potencialas ir piktnaudžiavimo galimybė sumažėja kelis kartus. Manau, kad tai gana utilitarus pastebėjimas tiek praktikuojantiems narkomanams, tiek žmonėms, dalyvaujantiems vaistų kūrimo procese. Keista, kad nė viename priklausomybės nuo cheminių medžiagų gydymo vadove neminimi SSRI ar serotonino atpalaiduotojų vartojimas, ir tai yra gėda.
Toliau judame pirmyn. Kaip žinome, skirtingi serotonino receptorių potipiai skirtingai veikia dopamino kiekį nAcc (gretimame branduolyje), todėl skirtingai veikia elgesį ieškant narkotikų ir jų stiprinamąsias savybes.
5-HT2a didina dopamino išsiskyrimą ir didina psichoaktyviosios medžiagos priklausomybę. Atsižvelgiant į minėtą faktą, galima iš anksto užkirsti kelią priklausomybei (sumažinant 5-HT2a receptoriaus tankį, pvz., antipsichotiku) arba blokuoti receptorių arba sustabdyti paties receptoriaus / vidinį aktyvumą, naudojant atvirkštinį agonistą, pavyzdžiui, eplivanseriną. Tai labai svarbus ir subtilus dalykas. Priklausomybės nuo narkotikų sutrikimo mechanizmai vis dar tiriami, idealių metodų, kaip to išvengti, nėra. Tačiau 5-HT2a iš tikrųjų gali būti susijęs. Katanserino vartojimas labai sumažina atsistatymo greitį (tam tikromis sąlygomis išprovokuoja susinaikinimą), panašiai kaip alkoholikas susinaikina pamatęs alkoholio butelį.
5-HT2b. Duomenų apie šį receptorių, o juo labiau apie jo selektyvų aktyvavimą, yra nedaug. Tiesa, yra vienas junginys, 6-APB, kuris yra empatogenas, kurio poveikis panašus į MDMA. Jo giminingumas 5-HT2b yra 100 kartų didesnis nei 5-HT2a ir 5-HT2c. Remiantis bluelight.org ir erowid.org pranešimais, nepastebėta jokio ypatingo potraukio ar fizinės priklausomybės nuo jo.
Galiausiai, pagrindinis kovos su narkotikais programos svečias, 5-HT2c! Selektyvūs šio receptoriaus agonistai mažina potraukį, savigydą ir kitus priklausomybę sukeliančių medžiagų poveikius, o rinkoje jau yra tokių herojų - lorcaserinas.
Šis anoreksinis vaistas turi galingą kovos su priklausomybe potencialą, o bonusas tas, kad jis palengvina psichotransporto tapetų vizualizaciją
5-HT2c, aktyvindamas GABAerginius interneuronus VTA, slopina DA neuronų šaudymą, viskas pakankamai proziška, bet tai dar ne viskas. Net jei dopaminas pasiekia nAcc, ten esantis 5-HT2c receptorius per viduląstelinį signalą slopina DARPP-32 fosforilinimą, o tai yra labai svarbus viduląstelinio persitvarkymo aspektas priklausomybėje. Deja ar laimei, bet nuo 5-HT2c suaktyvėjimo dopaminas nugaros striatume nesumažėja.
Mūsų pagrindinė nAcc-VTA pastiprinimo grandinė turi savo grįžtamąjį ryšį. Ją sudaro vadinamieji vidurinieji smailėjantys neuronai, kurie siunčia savo GABAerginius "čiuptuvėlius" atgal į VTA DA neuronus. Juos aktyvuoja 5-HT2c, tačiau D1 receptorius juos blokuoja. Išvada paprasta: kai stimuliatoriai padidina dopamino kiekį nAcc, jie sutrikdo / nutraukia / sugadina neigiamo grįžtamojo ryšio kilpą, taip labai padidindami ląstelinio mokymosi galimybes. Leiskite priminti biokurorams, kad supernootropiniai preparatai guli išstumtų D1 receptorių agonistų plokštumoje, kurių vis dėlto yra daug ir kitose svarbiose mokymosi srityse, pavyzdžiui, hipokampe.
Kitas elektrofiziologinis psichostimuliatorių ir 5-HT2c agonistų pirmtakas yra ląstelių sužadinamumo pokytis dėl poveikio kalio kanalams K.v1.x
Koks atsakymas į šiandienos klausimą?
Klasikiniai psichodelikai iš tiesų pasižymi antirecidyvinėmis savybėmis, tačiau ką daryti su selektyviais 5-HT2a agonistais - pagalvokite patys.